Vienas psichologas pradėjo seminarą pakeldamas 500 litų sau virš galvos. Auditorijoje buvo apie 200 žmonių. Psichologas paprašė tuos, kurie nori gauti šiuos pinigus, pakelti ranką. Visi pakėlė rankas.

„Prieš atiduodamas šią kupiūrą kažkam iš jūsų, dar kai ką su ja padarysiu“, – tęsė psichologas. Jis sulamdė ją į gniužulą ir tada paklausė vėl, o kas dabar nori gauti šiuos pinigus. Visi vėl pakėlė rankas.

„Tuomet“, – tarė jis – „aš dar kai ką padarau“, ir metęs kupiūrą ant grindų, šiek tiek patrynė ją savo batu į nešvarų paviršių ir iškėlė visų dėmesiui suglamžytus, purvinus pinigus.

„Na, kas dabar vis dar nori juos gauti?“. Ir vėl visi pakėlė savo rankas.

„Mieli draugai“, – pasakė psichologas – „ką tik, jūs gavote vaizdingą pamoką. Nepaisant viso to, ką aš dariau su šiais pinigais, jūs vis dar norėjote juos gauti, nes jie nebuvo praradę savo vertės. Tai buvo vis dar tie patys 500 litų. Mūsų gyvenime neretai atsitinka, kad iškrentame iš balno ir atsiduriame sutrypti gulėti ant purvinos žemės. Paprastai, tada, mes pasijuntame niekam tikę ir beverčiai. Bet išties… Yra visiškai nesvarbu, kas jums nutiko ar gal dar nutiks, kaip tik be tryps gyvenimas, jūs niekada neprarastie savo vertės. Kokie švarūs ar purvini, lyginti ar glamžyti bebūtumėte, jūs visada išliksite brangūs tiems, kas jus myli“